Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Kita>Sportas>Greitumas ir jo ugdymo metodika
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Greitumas ir jo ugdymo metodika

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Įvadas. Greitumo treniruočių krūvis ir metodai. Kai kurios psichologinės rekomendacijos greitumui ugdyti. Motorinės nuostatos formavimas ir palaikymas. Didesnio greičio jutimo ir vaizdinio formavimas. Psichinių procesų greičio lavinimas. Organizaciniai metodiniai nurodymai. Atsistatymo trukmė po greičio jėgą ir greitį ugdančių treniruočių. Išvados.

Ištrauka

Sportinė treniruotė – tai specializuotas sportinis procesas, ilgalaikis sistemingas sportininko fizinių ir psichinių ypatybių tobulinimas geriems pasirinktos spotrto šakos rezultatams pasiekti.
Treneriai, suprasdami keliamo tikslo reikšmę, privalo nuolat orientuotis į treniruočių metodikos tobulinimo tendencijas. Gerų sportinių rezultatų siekimas – ne stichiškas reiškinys, o dėsningas procesas, atkaklaus, ilgo, nuoseklaus darbo rezultatas. Trenerio darbas, nors remiasi moksliniais duomenimis, vis dėlto yra menas. Kiekvienas sportininkas yra unikali asmenybė, ir trenerio darbo meną sudaro sugebėjimas išlavinti sportininko fizines ypatybes. Treneris tiesiogiai stebi sportinę treniruotę, kaupia, fiksuoja bei analizuoja mokslui ir praktikai vertingą informaciją. Taip jis tampa tyrėju, praturtinančiu sportinės treniruotės teoriją. Didžiulę reikšmę treniruočių metodikai kurti turi sportininkų bei trenerių patirtis, kurią nuolat reikia reikia apibendrinti ir kūrybiškai diegti praktikoje.


GREITUMO TRENIRUOČIŲ KRŪVIS IR METODAI

Greitumą ugdančios treniruotės lemiamas veiksnys – didelis (net iki maksimalaus) judesių intensyvumas. Tokioje treniruotėje, mobilizuodamas visas savo jėgas, sportininkas turi stengtis pasiekti maksimalų greitį arba jį viršyti. Kaip tai pavyks, priklauso nuo sportininko techninio pasirengimo. Antai prieš bandymą nubėgti nuotolį maksimaliu greičiu būtina išsiugdyti bėgimo vidutiniu ir maksimaliu greičiu technikos įgūdžius, kad būtų galima įveikti raumenų antagonistų įtraukimą į darbą. Siekiant šio tikslo treniruotes planuoti reikia taip, kad prieš greitumą ugdančius pratimus nebūtų atliekamas koks nors didelis, nervų sistemą varginantis darbas. Po treniruotės įvadinės dalies būtina iš karto pereiti prie greitumo pratimų ir, tik juos atlikus, spręsti kitus treniruotės uždavinius.
Ugdant greitumo ypatybę labai svarbu įvertinti ir tokį krūvio komponentą, kaip poveikio trukmė. Norint nustatyti optimalią greitumo pratimo trukmę būtina žinoti, kokia yra individuali laiko trukmė maksimaliam greičiui pasiekti bei kiek gali išlaikyti sportininkas maksimalų arba artimą maksimaliam greitį. D. Jonovo ir G. Černiajevo (1967) tyrimų duomenimis, bėgant 100 m didžiausias greitis pasiekiamas penktą šeštą sekundę. Žemesnio meistriškumo bėgikai maksimalų greitį pasiekia ankščiau.
Ne mažiau svarbus krūvio komponentas yra poilsio trukmė. Poilsio intervalai tarp krūvio turi skatinti optimalų darbingumo atsistatymą. Būtina, kad pieno rūgšties koncentracija skeleto raumenyse, pasiekusi maksimumą praėjus 2-3 minutėms po krūvio, iš esmės sumažėtų. Atsistatymo trukmė gali svyruoti nuo 4 iki 6 minučių. Tai priklauso nuo krūvio intensyvumo, poilsio trukmės ir individualių organizmų atsistatymo savybių. Tai – orientacinės ribos, kurias kai kada galima peržengti.
Krūvio kiekis – tai taip pat vienas iš komponentų, lemiančių sėkmingą greitumo lavėjimą. Maksimalaus intensyvumo krūvio kiekis dėl didelio nervų sistemos bei periferinio nervų ir raumenų aparato apkrovimo palyginti nedidelis tiek vienoje treniruotėje, tiek visoje serijoje pratimų. Tačiau tokiu atveju reikia atsižvelgti ir į sportininko individualias savybes. Per vieną treniruotę maksimalaus intensyvumo krūvis vidutiniškai pakartojamas nuo 5 iki 10 kartų.
Mikrociklo metu (net ir per varžybas) greitumas ugdomas treniruojantis ne daugiau kaip 2-4 kartus per savaitę. Labai svarbu gerai išmokti greitumą lavinančius pratimus (bėgimas smulkiu žingsneliu, bėgimas aukštai keliant kelius ir kt.) ir juos atlikti tiksliai, dideliu greičiu. Jei tie patys pratimai bus kartojami beveik visose treniruotėse, susiformuos dinaminis stereotipas tiek formos, tiek greičio atžvilgiu. Dėl to gali susidaryti greičio barjeras. N. Ozolinas juo vadina tokią būseną, kai ilgai besitreniruojantis, įvairius nuotolius vienodu greičiu bėgantis sportininkas nepajėgia padidinti bėgimo greičio, todėl netobulėja, jo sportiniai rezultatai stabilizuojasi.
Kaip įveikti susidariusį greičio barjerą, dažnai kankinantį sprinterius? Į treniruočių programą reikia įtraukti bėgimą nuokalnėmis. Nuokalnės nuolydis ne didesnis kaip 2-3o. Rekomenduojama kaitalioti du greitėjimus nuokalne ir vieną lygioje vietoje. Nuokalnė nedarko sprinterio žingsnio technikos. Taip pat tinka bėgimai paskui lyderį, bėgimai su trumpais greitėjimais. Naudingas ir toks metodas: nutraukti įprastas pagrindinės rungties treniruotes, daryti tik pagalbinius pratimus, ugdančius greitumo bei jėgos savybes.
Šių dienų sprinterių maksimalus greitis – 12m/s. Kaip parodė tyrimai, greitis daugiausia priklauso nuo žingsnių dažnumo, o ne nuo žingsnio ilgio. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-04-19
DalykasSporto referatas
KategorijaKita >  Sportas
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis17.32 KB
AutoriusMardo
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Failo pavadinimasMicrosoft Word Greitumas ir jo ugdymo metodika [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • 2 Klasė/kursas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą