Remiantis gauta literatūrine informacija ir asmeninėmis žiniomis, referato tikslas yra trumpai apžvelgti Le Parkour judėjimo meno raida pasaulyje ir Lietuvoje 1987-2006m. laikotarpyje, bei supažindinti skaitytoją su nauju, savita filosofija pagristu užsiėmimu, smarkiai besiplečiančiu miesto visuomenės gyvenime. Žmogui yra budingas nuolatinis tobulėjimas, todėl atrandamos naujovės turi būti nagrinėjamos ir savinamos, kad jų pagalba palikti gilią istoriją ateinančiai kartai. Ypač dėmėsi reikia skirti aktualų susidomėjimą keliančioms raidoms, kaip, mūsų atveju – judėjimo menui, teigiančiam, kad žmogaus galimybėms neegzistuoja jokių kliūčių – yra tik materialinės ir psichologinės kliūtys, kurios įveikiamos varginančių pastangų dėka. Tačiau atlygis bus neįkainojamas – laisvė! Kiekvienas žmogus trokšta vidinės ir išorinės harmonijos. Nesuvaržytai ir ryžtingai išreikšti save. Tobulėti ir džiaugtis vien būnant čia ir dabar. Tai dar viena priežastis, dėl ko rašomas šis referatas – sekanti "kelionė" tarp filosofinių pasakymų ir frazių, gali parodyti kelia savo laimės link arba užtikrinti apsisprendimą teisingai pasirinkusiems. Nes Le Parkour’as – nieko kito kaip:
"Vaikiškas žaidimas, tapęs menu. Judėjimo menu. Gyvenimo menu"
APIBRĖŽIMAS
"Pasaulio miestuose plinta naujas jaunimo pomėgis - bėgiojimas įveikiant kliūtis gatvėse. Kai jų grupelė išeina į gatvę, praeiviai pradeda dairytis, kur čia įsikūrusi filmavimo aikštelė. Jiems atrodo, kad vyksta kino triukų meistrų pasirodymas"
"Le Parkour" tai judėjimo menas, tam tikros rūšies greitas judėjimas naturaliomis miesto sąlygomis bei dalis šiuolaikinės miesto kultūros. Išvertus iš prancūzų kalbos reiškia "kliūčių ruožą". Kliūtys, šiuo atveju, yra viskas, kas randasi miesto gatvėse: turėklai, bortai, sienos, namai, jų stogai, įvairūs architektūriniai statiniai. Pagrindinė idėja yra sudaryti kliūčių ruožą ir įveikti jį kuo originaliau, naudojant savo fizinius sugebėjimus.
Parkuras nėra ekstremaliu sportu – tai laisvės filosofija pagrįstas ganėtinai naujas judėjimo menas, apibūdinantis "nenutrūkstamą judėjimą iš taško A į tašką B virš, po, aplink ir kiaurai įvairias kliūtis subjekto aplinkoje", kurio esmė yra naudojantis savo kūnu ir fantazija judėti į priekį, įveikiant visas kelyje pasitaikančias kliūtis.
Parkuro žaidėjai - treiseriai (pranc. traceur, ang. tracer, kas išvertus - žmogus, atveriantis naujus kelius) naudojasi miesto objektais ir stengiasi kuo greičiau ir sklandžiau pereiti iš vienos vietos į kitą įveikdami atitinkamus atstumus. Be baimės ir apsaugų jie užkariauja pastatus, šokineja iš stogo ant stogo, vaikšto po siauras sienas, dideliuose aukščiuose daro įspūdingus akrobatinius triukus ir techniškai įveikinėja bet kokius turėklus. Triukų deriniai sudaro techniką, kurią įvaldžius sukuriamas savitas judėjimo stilius: suderintas ir gražus.
Atliekant veiksmus nuolat akcentuojamas judėsių paprastumas – įdėti kuo mažiau pastangų įveikinėjant vis aukštesnę kliūtį ir didesnį atstumą. Į parkuro techniką įeina gimnastikos, kovos menų (daugiau filosofine prasme), builderingo (laipiojimo statiniais), bėgimo elementai. Tam reikalingas didžiulis fizinis darbas ir ištvermė, moralinis pasirengimas, kuris anaiptol negąsdina drąsių merginų, kurios irgi ryžtingai prisideda prie efektingo judėjimo savo miestuose.
Nors toks "pasivaikščiojimo" būdas įdomiuose, kaip pasirodo, mūsų mylimo miesto vietose neskaičiuoja netgi 20 metų, tačiau kaip greitai jis plečiasi po kiekvienus pasaulio kampelius. Parkuro komandos jau egzistuoja Anglijoje, JAV, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitose valstybėse su aukštu praktikos lygiu. Tačiau pačios stipriausios kilę iš Prancūzijos, nes viskas čia ir prasidėjo. ...
PK_referatas_tracers.ltforum [speros.lt].doc